Apie punios šilą

Nemuno kilpos apglėbtas Punios šilas yra išlikusi seniau abipus Nemuno plytėjusių didelių miškų dalis. Manoma, kad miškas Punios šilo teritorijoje niekada nebuvo iškirstas. Iki šiol šilas išlaikė sengirės bruožų: tebeauga itin seni medžiai, yra didelė medynų ir kitos augmenijos įvairovė, dinamiška miško struktūra su tankmėmis, aikštelėmis, šlaitais, šlapynėmis. Šile sau vietą randa kerpės, grybai, žoliniai augalai ir vabzdžiai, kuriems būtinas senas neliestas miškas. Mokslininkų vertinimu, Punios šilas dėl dideliame plote išlikusios sengirės ir saugomų rūšių gausos turi išskirtinę vertę tarp kitų Lietuvoje saugomų miško masyvų.

Punios šile rasta 115 Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Šile gyvena didžioji miegapelė, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, reti vabalai niūriaspalvis auksavabalis, didysis skydvabalis, auga didelė samanų, kerpių, grybų, žolinių augalų įvairovė.

Be didžiulės gamtinės vertės Punios šilas yra įdomus ir dėl kultūrinio paveldo objektų. Šile yra keturi pilkapynai ir Dainavos apygardos partizanų vadavietė.

 

 

Punios šilo eglynai

Grynų eglynų Punios šile yra nedaug (iki 50 ha), dažniausiai eglės auga mišriuose medynuose kartu su kitomis medžių rūšimis. Net ir pagal juodžiausią miškininkų scenarijų visiems eglynams žuvus, miškai Punios šile neišnyktų, daugeliu atvejų eglių vietą greitai užimtų kitos medžių rūšys. Vis dėl to, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes eglynai kuo puikiausiai auga dabartinio Punios šilo rezervato teritorijoje (žr. žemėlapį).
Eglių virtuoliai saugomoms gyvūnų ir grybų rūšims yra antri pagal svarbą po ąžuolų medienos. Nuolatinė sanitarinė miškų apsauga, kai sergančios ir žuvusios eglės šalinamos iš miškų, sukūrė tokias sąlygas, kad organizmai priklausomi nuo eglių medienos nyksta, o kur jei ne rezervate ir draustiniuose juos išsaugoti? Žvilgtelėję į Punios šilo gamtinių vertybių žemėlapį, pamatysite, kad esamame rezervate, kuriame nevykdomi sanitariniai kirtimai, buveinių ir saugomų rūšių radaviečių yra daug daugiau nei dabartiniame draustinyje, kur sanitariniais kirtimais kartu su eglėmis pašalinamas labai svarbus sengirės elementas negyva mediena.
Natūraliuose miškuose kasmet 1-2 proc. medžių žūna: būna išverčiami vėjo, nusilpę ir užpavėsinti būna užpulti kenkėjų. Gamta prie to prisitaikiusi, todėl sengirėse visada gausu įvairaus amžiaus medžių bei virtuolių, kuriuos kaip buveinę naudoja tūkstančiai skirtingų organizmų rūšių, o grybai skaidydami medieną grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį.