Esame nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija, kuri tiki, kad mūsų planetą būtina saugoti ne nuo žmonių, bet drauge su jais.
Punios šilas
Apie punios šilą
Nemuno kilpos apglėbtas Punios šilas yra išlikusi seniau abipus Nemuno plytėjusių didelių miškų dalis. Manoma, kad miškas Punios šilo teritorijoje niekada nebuvo iškirstas. Iki šiol šilas išlaikė sengirės bruožų: tebeauga itin seni medžiai, yra didelė medynų ir kitos augmenijos įvairovė, dinamiška miško struktūra su tankmėmis, aikštelėmis, šlaitais, šlapynėmis. Šile sau vietą randa kerpės, grybai, žoliniai augalai ir vabzdžiai, kuriems būtinas senas neliestas miškas. Mokslininkų vertinimu, Punios šilas dėl dideliame plote išlikusios sengirės ir saugomų rūšių gausos turi išskirtinę vertę tarp kitų Lietuvoje saugomų miško masyvų.
Punios šile rasta 115 Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Šile gyvena didžioji miegapelė, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, reti vabalai niūriaspalvis auksavabalis, didysis skydvabalis, auga didelė samanų, kerpių, grybų, žolinių augalų įvairovė. Daug gamtinių vertybių buvo nustatyta 2019 m. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ekspertams atlikus papildomą vertinimą. Saugotinos gamtinės buveinės apima net tris ketvirčius viso Punios šilo ploto. Ekspertai rekomenduoja net 69 procentuose visos teritorijos nevykdyti jokios ūkinės veiklos, nes ji yra žalinga.
Be didžiulės gamtinės vertės Punios šilas yra įdomus ir dėl kultūrinio paveldo objektų. Šile yra keturi pilkapynai ir Dainavos apygardos partizanų vadavietė.
Punios šilo eglynai
Viešojoje erdvėje prieštarajantys Punios šilo rezervato plėtrai dažnai pasitelkia argumentą, kad saugomą šilą, kuriame negalima jokia ūkinė veikla, užpuls kinivarpos ir jį sunaikins. Reikėtų paminėti, kad kinivarpos puola elges. Grynų eglynų Punios šile yra nedaug (iki 50 ha), dažniausiai eglės auga mišriuose medynuose kartu su kitomis medžių rūšimis. Net ir pagal juodžiausią miškininkų scenarijų visiems eglynams žuvus, miškai Punios šile neišnyktų, daugeliu atvejų eglių vietą greitai užimtų kitos medžių rūšys. Vis dėl to, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes eglynai kuo puikiausiai auga iki 2022 m. buvusio Punios šilo rezervato teritorijoje (žr. žemėlapį).
*čia pateikiamos Punios šilo gamtinio rezervato ir botaninio zoologinio draustinio ribos iki 2022 m.
Eglių virtuoliai saugomoms gyvūnų ir grybų rūšims yra antri pagal svarbą po ąžuolų medienos. Nuolatinė sanitarinė miškų apsauga, kai sergančios ir žuvusios eglės šalinamos iš miškų, sukūrė tokias sąlygas, kad organizmai priklausomi nuo eglių medienos nyksta, o kur jei ne rezervate ir draustiniuose juos išsaugoti? Žvilgtelėję į Punios šilo gamtinių vertybių žemėlapį, pamatysite, kad buvusiame rezervate, kuriame nevykdyti sanitariniai kirtimai, buveinių ir saugomų rūšių radaviečių yra daug daugiau nei dabartiniame draustinyje, kur sanitariniais kirtimais kartu su eglėmis pašalinamas labai svarbus sengirės elementas – negyva mediena.
Natūraliuose miškuose kasmet 1-2 proc. medžių žūna: būna išverčiami vėjo, nusilpę ir užpavėsinti būna užpulti kenkėjų. Gamta prie to prisitaikiusi, todėl sengirėse visada gausu įvairaus amžiaus medžių bei virtuolių, kuriuos kaip buveinę naudoja tūkstančiai skirtingų organizmų rūšių, o grybai skaidydami medieną grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį.
*čia pateikiamos Punios šilo gamtinio rezervato ir botaninio zoologinio draustinio ribos iki 2022 m.