Punios šilo statusas

Nuo 1960 metų Punios šilas turi draustinio statusą, ribojantį ūkinę veiklą. Šiuo metu jis yra Nemuno kilpų regioninio parko dalis. Nedidelė šilo dalis – 456,94 ha – yra gamtinis rezervatas. Kita dalis – 2249,39 ha – yra botaninis-zoologinis draustinis.

Deja, draustinio statusas nėra pakankamas seno miško apsaugai, nes leidžia įvairaus pobūdžio kirtimus. 2014–2019 metais Punios šile iškirsta beveik 40,7 tūkst. kubinių metrų medienos. Daugiausia – beveik 15,4 tūkst. kubinių metrų – medienos iškirsta 2017 metais. Šie kirtimai skurdina mišką, trikdo jo ekologinį balansą, užkerta kelią sengirės rūšių plitimui ar atsikūrimui.

Taip pat šile vykdoma intensyvi medžioklė, kuri taip pat trikdo natūralų ekologinį rūšių balansą ir natūralius gamtos procesus. Esamas rezervatas užima nedidelę teritoriją ir yra per mažas norint išlaikyti pilnavertę sengirę. Norint išlaikyti Punios šilą kaip sengirę ir išsaugoti esančią biologinę įvairovę būtina keisti šilo apsaugos statusą.

Rezervatiniai miškai Lietuvoje

 

Nors Lietuvoje turime daug daug miškų kurie yra rezervatiniai, didžioji dalis jų yra labai maži – iki 200 ha. Tokios teritorijos yra per mažos miškų rezervatams. Jose negali formuotis medynų ir gamtinių sąlygų įvairovė. Didžiausi esami rezervatinių miškų plotai – tai priepelkių miškai šalia rezervatais paskelbtų didžiųjų aukštapelkių Čepkelių, Viešvilės ir Kamanų.
Įsteigus Punios šilo rezervatą, tai būtų pirmasis miškų rezervatas Lietuvoje, ir antras pagal dydį rezervatinių miškų plotas po miškų esančių Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje.