Įspūdžiai po Peticijų komisijos svarstymo: mus piktino meluojanti viceministrė

Posted by Baltijos Aplinkos Forumas on 2019 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis

Mieli 15 003 bendraminčiai,

Šiandien LR Vyriausybės peticijų komisija iš esmės nagrinėjo peticiją dėl Punios šilo apsaugos. Nuslūgus emocijoms (kurias labiausiai iššaukė atviras Aplinkos ministerijos viceministrių melas) noriu pasidalinti įspūdžiais sprendžiant mūsų visų bendrą reikalą – išsaugoti Punios šilo sengirę suteikiant jai rezervato statusą.

Įspūdžiai iš Peticijų komisijos nagrinėjimo proceso

Gausus būrys valstybės tarnautojų ir mes trise sugūžėjome į jaukią Vyriausybės priimamojo salę. Pristatėme savo poziciją papildydami ją naujais argumentais. Tame tarpe ir – VSTT apsaugos tikslų tyrimų rezultatais. Turiu pasakyti, jog daugelis Peticijų komisijos narių įdėmiai klausėsi ir stengėsi įsigilinti. Savo argumentus pateikė ir Aplinkos ministerijos specialistai. Mes sakėme, jog esamo draustinio statuso palikimas ir papildomų apsaugos priemonių integravimas į miškotvarkos planą yra nepakankamas, nes šiam planui galioti liko vos keli metai, vėliau jis bus rengiamas iš naujo, o tuomet, nuslūgus visuomenės dėmesiui, valdžia ir asmenys, suinteresuoti sengirėje tvarkytis kaip daržovių lysvėje, turės sąlygas vėl sumažinti apsaugą. Į tai atsakydama Aplinkos ministerija teigė, jog negalima grįsti savo pozicijos nepasitikėjimo valstybės institucijomis argumentu. Na, taip, pripažinome – būtent negalime pasitikėti Aplinkos ministerija, nes ji nerodo nuoseklumo požymių pučiant politiniams skersvėjams ir asmeninių ambicijų gūsiams. Būtent Punios šilas yra geriausias to pavyzdys. Esant vienai ministerijos vadovybei Punios šilo apsaugos nagrinėjimas truko apie metus, tuomet apsispręsta – reikia steigti rezervatą. Atėjus kitai vadovybei, per kelias dienas nuspręsta – rezervato plėtrą atšaukti! Tai kaip čia galima rasti pagrindą pasitikėjimui? O nupjovus sengirės šimtametį medį milžiną, reiktų laukti daugiau nei šimtmetį, kol jo vietoje užaugs kitas. Todėl nepastovios politikos klaidų taisymui būtų reikalingos kelios žmonių kartos. Būtent rezervato statusas leidžia tikėtis nors kokio stabilumo ir apsaugos nuo politinių vėjovartų.

Komisijos narių klausimuose dominavo ne tiek susirūpinimas gamtos vertybių apsaugos poreikiais, žmonių lankymo ribojimu. Komisijos nariai buvo susirūpinę, jog žmonės galėtų nevaržomai vaikščioti po mišką, naudotis jo teikiamomis gėrybėmis, laisvai jame sportuoti. Mes paaiškinome, jog pritariame aktyviam žmonių lankymuisi šile, jog patys organizavome ekskursijas. Įsteigtame rezervate visuomenės lankymuisi būtų sudarytos sąlygos išskiriant specialią rekreacinę zoną, bus galimybės lankytis su gidu ir t.t. Tada prasidėjo pokalbis apie miško „parazitus“ (kinivarpas) ir dar kitų, argumentų, kurių visų jau neišvardinsiu. Įsisiūbavus diskusijai, į pokalbį įsitraukė ir Aplinkos ministerijos viceministrės – R. Vaitkevičiūtė ir J. Grigaravičienė. Susidarė įspūdis, jog Aplinkos ministerijos argumentams slystant iš po kojų šios viceministrės išleido „sunkiąją artileriją“ – prasidėjo atviras melas ir tendencingas informacijos iškraipymas. Pvz., R. Vaitkevičiūtė teigė, jog VSTT specialistai draustinio teritorijoje „rado dar daugiau buveinių“, o tai, neva, rodo, jog draustinyje vykdoma ūkinė veikla yra palanki gamtai. Mes, žinoma, parodėme skaičius apie įvertintą buveinių būklę, kurie rodo aiškią tendenciją, jog draustinyje vykdoma ūkinė veikla yra žalinga saugomoms gamtos vertybėms. Informacijos iškraipymo ir netiesos buvo ir daugiau. Pripažinsiu, buvo sunku tvardytis girdint melą iš vadovaujančias pareigas užimančių valstybės tarnautojų. Tuomet p. R. Vaitkevičiūtė metė nepatikimumo kortą – „o koks jūsų mokslinis laipsnis?“ – klausė ji. Na, viceministre, esu kuklus biologijos bakalauras ir viešo administravimo magistras. Bet mūsų argumentai grįsti iškiliausių gamtos mokslų ir miškininkystės akademikų, profesorių ir mokslo daktarų palaikymu. J. Grigaravičienė metė paslėptų interesų kortą – „o įsteigus rezervatą, kas darys jo projektą?“. Čia buvo prisimintas senas ministro blefas, jog, neva, mes esame suinteresuoti gauti finansavimą už rezervato teritorinio plano rengimo projektą. Informavome viceministrę, jog tas projektas yra parengtas – būtent jo sustabdymą čia ir svarstome. Ir pinigai už tą projektą sumokėti, o rengė jį licenciją turinti valstybės įmonė.

Galiausiai pasisakė Žemės ūkio ministeriją atstovaujanti komisijos narė. Tiksliai neatkartosiu jos citatos, bet jos mintis buvo maždaug tokia: „žmonių lankymosi miške klausimas nesikoncentruojąs ties Punios šilu, juk yra daug ir kitų miškų, kur netrukdomai žmonės gali lankytis ir naudotis jo teikiamomis gėrybėmis; mums turėtų rūpėti užtikrinti Punios šilo gamtos vertybių apsaugos poreikius; mes kalbame apie pasitikėjimą valstybės institucija ir peticijos autoriai nori užtikrintesnio apsaugos statuso, gal ir mažai tikėtina, jog ministro parašu tvirtinami miškotvarkos planai būtų žalingi apsaugos poreikiams, bet vis tiek – tam tikra rizika išlieka; nors ir atstovauju Žemės ūkio ministeriją, bet šiuo klausimu pasisakau už gamtą”. Ties šiuo pasisakymu svarstymas lyg ir turėjo baigtis, tačiau vienas Aplinkos ministerijos tarnautojas dar priminė, jog kitą savaitę šiuo klausimu vyks teismo posėdis ir gal svarbuPeticijų komisijos sprendimą kažkaip derinti su teismo procesu. „Aa.. tai kodėl iškart nesakėte..“ – pasakė vienas komisijos narys mums jau išeinant pro duris. Taip supratau, jog greičiausiai Peticijų komisijos sprendimas bus atidėtas iki kol teismas išnagrinės šį klausimą…. O gaila, nes Peticijų komisija turėjo tikslą peticiją nagrinėti iš esmės, tuo tarpu administracinis teismas žiūri daugiau per procedūrų teisėtumo prizmę..

Peticijų komisijos darbo rezultatas

Taigi, Peticijų komisijos sprendimo mes neišgirdome. Norisi tikėti, jog, visgi, tas sprendimas bus artimiausiu metu, bet panašu, jog komisija pasinaudos proga pasislėpti už teismo skverno ir atsižvelgus į teismo sprendimą – skelbti savąjį.

Kas toliau (?) ir prašymas padėti

Toliau – teismas. Jo posėdis numatytas gruodžio 17 d. Peticijų komisijos svarstymo rezultatas tik padidino teisminio proceso svarbą siekiant Punios šilo sengirės išsaugojimo. Jei norite ir turite galimybę padėti – mums labai reikalinga Jūsų auka, skirta apmokėti teismo išlaidas.
Bylos laimėjimo atveju bylinėjimosi išlaidas turės apmokėti atsakovas, tuomet visuomenės parama bus skirta Punios šilo apsaugai.
Visa informaciją apie galimybę paaukoti yra skelbiama čia: https://puniossilas.lt/remti/

Ačiū Jums už 15 003 jėgą ir palaikymą, kurį stipriai jaučiame ir į tai remiamės.

Žymantas Morkvėnas, Baltijos aplinkos forumo direktorius, vienas iš Punios šilo kampanijos iniciatorių

No comments!

Write a review

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *