Sprendimai dėl Punios šilo

Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą buvo paruoštas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos, kartu paliekant rezervatą atvirą visuomenei.

Atšauktas sprendimas plėsti rezervatą

Deja, šie sprendimai susidūrė su kliūtimis. Liepos 12 d. aplinkos ministras Kęstutis Mažeika priiėmė pavedimą stabdyti Punios šilo sengirės apsaugą užtikrinančią gamtinio rezervato plėtrą. Tai padarius ir nepasiūlius jokių alternatyvių apsaugos sprendimų, Valstybinė miškų urėdija čia ir toliau bus įpareigota vykdyti miškų kirtimus bei organizuoti komercines medžiokles arba šiuos medžioklės plotus parduoti aukcione privačiam medžioklės būreliui. Tiek miško kirtimo darbai, tiek medžioklės Punios šile ekonominiu požiūriu nėra naudingos, tačiau gamtos išsaugojimo požiūriu daroma didelė žala, o visuomenė vietoj vertingos sengirės mato kirtimų suniokotus medynus, rąstų rietuves ir medžiotojų išgąsdintų žvėrių pėdsakus.

Aplinkos ministras K. Mažeika argumentavo savo sprendimą sustabdyti Punios šilo išsaugojimo iniciatyvą vietos bendruomenės interesais bei tuo, jog įgyvendinus specialistų parengtą planą visuomenė neva neturėtų galimybės lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile.

Parengti planavimo dokumentai nurodo priešingai. Punios šilo gamtinio rezervato plėtros plane yra numatyta, jog aplinkinių gyvenviečių gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, uogauti ir grybauti teritorijoje, visuomenės lankymasis labiausiai tam tinkamose teritorijose taip pat galimas. Planas numato įrengti papildomą infrastruktūrą, netgi pagerinančią sąlygas lankytis šiame unikaliame gamtos kampelyje. Pagal parengtą planą esama draustinio teritorija virstų pirma Lietuvoje tokio pobūdžio saugoma teritorija, kurioje ribojama visa žmogaus ūkinė veikla, bet leidžiamas lankymas.

Sunku patikėti, kad Aplinkos ministerija iš tiesų mato natūralų senovinį mišką, kritiškai svarbų daugybės rūšių išgyvenimui, kaip „išvirtusius, supuvusius medžius, kurių niekas neprižiūri“. Tokie teiginiai, kaip ir šių metų liepos 24 d.vykęs Punios rezervato klausimo svarstymas Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kelia nerimą, ar institucija, atsakinga už gamtos apsaugą, apskritai supranta, kas yra natūralios buveinės? Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas (o ne „prižiūrimas“ parkas). Per milijonus metų miškai puikiai išgyveno ir klestėjo žmonių neprižiūrimi. Vienintelė „priežiūra“, kuri reikalinga miškui – palikti jį ramybėje (kur ūkinė veikla ar bet kokie kirtimai galėtų vykti tik ypatingais atvejais, skatinant buveinės atkūrimą ir su stipraus mokslinio komiteto pritarimu). Būtent tokia apsauga būtina tam, kad išsaugotume visus ekosistemos komponentus, sveikas augalų ir gyvūnų populiacijas ir maksimalų atsparumą įvairiems išoriniams poveikiams. Bet kokia fragmentacija, netgi jei ji vadinama sumaniu „sanitarinių kirtimų“ vardu, ardo ekologinį tinklą vesdama link kritinio taško, kai visa sistema žlunga. Išvirtę medžiai, pūvantys stuobriai yra esminė tokios ekosistemos dalis. Tokios įvairovės išsaugojimas yra ypač svarbus šiuo intensyvios klimato kaitos metu, kai visas genetinis potencialas būtinas, kad rūšys ir ištisa ekosistema turėtų galimybę prisitaikyti.

Punios šilas yra tinkamas lankymui ir labai svarbu, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip atrodo tikras senovinis miškas, o gerai reguliuojamas ir prižiūrimas turizmas praturtintų vietinę ekonomiką. Šis apsaugos planas buvo remiamas mokslininkų ir gamtosaugos ekspertų, o taip pat ir dalies vietinių gyventojų. Aplinkos ministras prieš priimdamas sprendimus gauna visą jo vadovaujamos institucijos disponuojamą informaciją. Todėl ministro teiginius apie parengtą planą, neva uždrausiantį lankymą, uogavimą ir grybavimą, galima traktuoti tik kaip sąmoningą melą, visuomenės klaidinimą bei gamtosaugos diskreditavimą.

Laikini ir nepakankami sprendimai

Po kilusio visuomenės pasipiktinimo plinkos ministras K. Mažeika paskelbė nustatantis papildomas apsaugos priemones šiam vertingam gamtos kompleksui. Skelbiama, jog  Valstybinių miškų urėdijai pavesta nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų, detaliai išžvalgyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijos miškus, o esant kenkėjų išplitimo rizikai numatyti tik būtinuosius atrankinius sanitarinius miško kirtimus. Taip pat urėdijai pavesta nevykdyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje vidinės miškotvarkos projekte suprojektuotų miško kirtimų, išskyrus jaunuolynų ugdymo kirtimus. Apie medžioklės apribojimus ministras oficialiame pranešime nebeužsimena.

Punios šilo išsaugojimo iniciatoriai aplinkos ministro veiksmus vertina skeptiškai ir mano, jog jie yra ne tik nepakankami, bet ir laikini. Neramina tai, jog oficialiame pranešime nieko nekalbama apie medžioklę, nors viešose diskusijos ministras pripažino, jog atsižvelgs į visuomenės nerimą ir atsisakys anksčiau išreikštos idėjos, jog Punios šilo komerciniai medžioklės plotai galėtų būti aukciono būdu parduodami privatiems medžiotojams, kas medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.

Dar vienas dvejoti verčiantis dalykas – pasak ministro pranešimo, stabdomi tik vienos rūšies kirtimai, tačiau neatsisakoma kitų. Negana to, net ir šis stabdymas – tik laikina priemonė. Punios šilo gelbėjimo iniciatoriai reikalauja aiškaus ir ilgalaikio teisinio sprendimo, turinčio ilgalaikį poveikį. Pavyzdžiui, paskelbti visus Punios šilo miškus I grupės (rezervatiniais) miškais.