Teismo sprendimo motyvai dėl Aplinkos ministro Pavedimo ir VSTT direktoriaus Įsakymo teisėtumo:
<…>
Atsakovės Tarnybos teigimu, Tarnyba ginčijamą Įsakymą priėmė vykdydama aplinkos ministro Pavedimą, kadangi Tarnyba, būdama pavaldi institucija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, privalėjo vykdyti steigėjo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir jai atstovaujančio ministro Pavedimą.
Regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) korektūra rengiama vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. DI-24, Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 996 bei kitais teisės aktais, susijusiais su specialiuoju saugomų teritorijų planavimu.
<…>
Aplinkos ministerijos darbo reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. D1-275 (toliau – ir ministerijos darbo Reglamentas) nustatyta, kad pavedimai gali būti duodami ministro įsakymais, rezoliucijomis, viceministrų rezoliucijomis, ministerijos kanclerio potvarkiais, rezoliucijomis, kitokia rašytine ar žodine forma (68 p.); ministras turi teisę duoti pavedimus viceministrams, ministerijos kancleriui, ministerijos administracijos padalinių, įstaigų prie ministerijos ar ministerijos reguliavimo sričiai priskirtu įstaigų vadovams, kitiems ministerijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams (69.1 p.). Ministerijos administracijos padalinių, įstaigų prie ministerijos ir ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų vadovai ir už pavedimų vykdymą atsakingi valstybės tarnautojai, darbuotojai atsako už tai, kad deramai ir laiku būtų įvykdomi jiems paskirti vykdyti ministro, viceministrų, ministerijos kanclerio pavedimai (70 p.).
Tarnybos nuostatų, pavirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 377, 11.4 papunktyje nustatyta, kad Tarnyba vykdo aplinkos ministro, aplinkos viceministro, Aplinkos ministerijos kanclerio pavedimus, kitas įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas funkcijas. Taip pat Tarnyba padeda ministrui įgyvendinti valstybės politiką jam pavestose valdymo srityse ir ją formuoti bei įgyvendinti aptarnavimą (20 p.).
Kaip minėta, Tarnyba, vadovaujantis aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu, daro išvadą, jog būdama pavaldi institucija ministerijai (ministrui) privalėjo vykdyti aukštesnės institucijos pavedimą. Tarnyba yra planavimo organizatorius. Teritorijų planavimo įstatymas apibrėžia teritorijų planavimo organizatoriaus sąvoką. Teritorijų planavimo organizatoriai, tai Vyriausybės įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybių administracijų direktoriai, įstatymų nustatyti asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įstatymai, reglamentuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą ir viešinimo procedūras, t. y. veikiantys konkrečioje srityje nenumato tokio dokumento kaip ministro Pavedimas pateikimo ir jo privalomo vykdymo planavimo organizatoriui. Tai negali nustatyti ir žemesnės galios teisės aktai.
Pažymėtina, jog ministras turi dvejopo pobūdžio funkcijas. Viena vertus, jo konstitucinis statusas suponuoja, jog jis įgyvendina valstybinės valdžios funkcijas. Kita vertus, jis veikia kaip viešojo administravimo subjektas, sukurdamas, pakeisdamas, panaikindamas viešojo administravimo santykius. Ministerijos darbo Reglamentas yra bendro pobūdžio norminis aktas, be kita ko, ir ministro veiksmams įgyvendinti. Teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą, kurie laikyti aukštesnės galios teisės aktais nei ministerijos darbo Reglamentas, ministrui, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikia įgaliojimų duoti pavedimus institucijoms, įgyvendinančioms teritorijų planavimą. Pažymėtina, jog pats ministras, kaip viešojo administravimo subjektas, nedalyvauja teritorijų planavimo procese.
ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai, be kita ko, sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus; savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus; žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) ir kitus ginčus. Taigi, administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir vertina viešojo administravimo subjektų veiksmų ar sprendimų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-101/2013).
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Taigi, teismas nevertina Pavedimo politinio tikslingumo požiūriu, todėl teismas dėl Pavedimo politinių motyvų nepasisako, kas leidžia daryti išvadą, jog Pavedimas kaip administracinis aktas nevertintinas administracinio teismo, todėl byla dalyje dėl Pavedimo panaikinimo nutrauktina.
Tarnybos skundžiamame Įsakyme nurodoma, jog Įsakymas priimamas įgyvendinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. liepos 12 d. pavedimą Nr. D18-29 „Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos“, ir vadovaujantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatomis, patvirtintomis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 377 „Dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 27 d.; toliau – ir Tarnybos nuostatai) 10.2.1 punktu.
<..>
Pažymėtina, jog nors Tarnyba pagal ministerijos darbo Reglamentą privalo vykdyti ministro pavedimus, tačiau nagrinėjamu atveju, vykdant teritorijų planavimo procedūrą, Tarnyba privalo vadovautis teritorijų (saugomų teritorijų) planavimo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, kurie, kaip minėta, pagal savo pobūdį yra aukštesnės galios teisės aktai, nei ministerijos darbo Reglamentas. Ministras, būdamas viešojo administravimo subjektu, turi teisę, kaip ir visi kiti viešojo administravimo subjektai (ar suinteresuoti asmenys), dalyvauti teritorijų planavimo procese, pateikiant pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento projekto sprendinių (Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnis). Tokio pobūdžio pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti bei vertinti ar pasiūlymai pateikti savalaikiai. Taigi, Tarnyba, veikdama savo kompetencijos ribose, kaip planavimo organizatorius, neturėjo pagrindo vykdyti ministro Pavedimą, nes tokio pobūdžio aktas nėra numatytas teritorijų planavimo dokumentų rengimo procese.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-206/2013). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).
Pažymėtina, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013).
Todėl teismas, daro išvadą, jog Tarnyba, vykdydama ministro Pavedimą, priėmė nemotyvuotą, teisės aktų normomis ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Byloje nėra kitų duomenų, kad Tarnyba būtų turėjusi pagrindą priimti tokio pobūdžio ginčijamą Įsakymą. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo Įsakymo 1 punktas naikintinas dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
No comments!