Punios šilo statusas

2022 m. gegužės 5 d. Vyriausybė pritarė sprendimui 5 kartus išplėsti Punios šilo teritoriją, kuriai suteiktas gamtinio rezervato statusas. Jis yra Nemuno kilpų regioninio parko dalis, kurią prižiūri Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija.

„Tai – ilgos kovos už vieną vertingiausių miško masyvų atomazga, bet ne pabaiga,“ – sako Punios šilo išsaugojimo judėjimo iniciatorius ir Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.

Dabar Punios šilas – pirmasis Lietuvoje tokio dydžio gamtinis rezervatas, apimantis beveik visą miško masyvą. Ekspertų teigimu, tai vienas svarbiausių aplinkosaugos įvykių Lietuvoje per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Pagaliau Lietuva turi pirmą valstybės saugomą mišką. Neturėjome nei vieno gamtinio rezervato, kuriuo būtų saugomas vientisas senas miškas. Iki šiol vyravo praktika, kad gamtinio rezervato statusui atiduodamos pelkėtos teritorijos, pavyzdžiui, Čepkelių, Žuvinto, Kamanų pelkiniai kompleksai ir kiti.

Nuo 1960 iki 2022 metų tik šeštadalis (456,94 ha) viso Punios šilo buvo išskirtas kaip gamtinio rezervatas. Kita šilo dalis (2249,39 ha) turėjo botaninio – zoologinio draustinio statusą. Draustinio statusas neužtikrino unikalių ir natūralių miško buveinių apsaugos, joms kenkė draustiniuose leistinos veiklos – miško kirtimai, medžioklė ir rekreacija. 2014–2019 metais Punios šile iškirsta beveik 40,7 tūkst. kubinių metrų medienos. Daugiausia – beveik 15,4 tūkst. kubinių metrų – medienos iškirsta 2017 metais. Šie kirtimai skurdino mišką, trikdė jo ekologinį balansą, užkirto kelią sengirės rūšių plitimui ar atsikūrimui. Taip pat šile vykdyta intensyvi medžioklė, kuri taip pat trikdė natūralų ekologinį rūšių balansą ir natūralius gamtos procesus.

Baltijos aplinkos forumo ir kitų aktyvistų vedama visuomenė keletą metų kovojo, kad rezervatas būtų išplėstas. Tai galiausiai ir įvyko.

Rezervate paliktos „skylės“

Į Punios šilo gamtinį rezervatą neįtraukti genetiniai draustiniai Punios šile

Vyriausybės patvirtintame Punios šilo gamtinio rezervato projekte numatyta 5 kartus didinti esamą rezervatą, tačiau neįtraukiant dešimtadalio (11 proc., beveik 300 ha ploto) viso Punios šilo teritorijos sudarančių genetinių medynų. Išplėsdama rezervatą LR Vyriausybė, įpareigojo Aplinkos ministeriją dar labiau padidinti Punios šilo apsaugą ir gamtinio rezervato vientisumą, didžiausią dėmesį skyriant šių genetinių medynų apsaugos planavimo procesui. Stebėsime, kaip ši apsauga bus įgyvendinta.

Kodėl svarbu vientisas Punios šilo rezervatas?

Sengirė – yra pamatinė Punios šilo vizija ir vertybė. Gamtinės įvairovės apsaugos požiūriu tai yra vienas vertingiausių Lietuvos miškų, tad čia turėtų būti sudarytos sąlygos formuotis vientisai sengirei bei užtikrinama jos ilgalaikė apsauga. Šiuo metu rezervate numatoma steigti beveik 300 ha genetinių draustinių „skyles“ (iki rezervato išplėtimo, Punios šilo rezervato teritorija sudarė tik 457 ha). Planuojamų genetinių draustinių teritorijoje numatytos miškininkystės priemonės yra per daug agresyvios ir jas įgyvendinant nebus sudarytos sąlygos susiformuoti sengirei. Lietuvoje sengirių yra ypatingai mažai, o esantys jų fragmentai – labai mažo ploto. Tinkamai apsaugotų ir gamtinę brandą pasiekusio miškų Lietuvoje turime 1778 ha. Šis plotas sudaro 0,08% visų šalies miškų. Tokių miškų vidutiniai ploteliai yra 4,8 ha. Medynų, kurių vidutinis amžius yra daugiau nei 200 metų yra 61,54 ha. Tai ypatingai maži skaičiai miško ekosistemai. Todėl būtina didinti tiek sengirių plotą, tiek jų masyvų dydį.

Pateikti rezervato plėtros sprendiniai neužtikrina išreikšto didelės dalies visuomenės (pvz., daugiau nei 15000 piliečių, pasirašiusių peticiją) lūkesčio – čia saugoti sengirę.

Rezervatiniai miškai Lietuvoje

Nors Lietuvoje turime daug miškų, kurie yra rezervatiniai, didžioji dalis jų yra labai maži – iki 200 ha. Tokios teritorijos yra per mažos miškų rezervatams. Jose negali formuotis medynų ir gamtinių sąlygų įvairovė. Didžiausi esami rezervatinių miškų plotai – tai priepelkių miškai šalia rezervatais paskelbtų didžiųjų aukštapelkių Čepkelių, Viešvilės ir Kamanų.

Išplėtus Punios šilo rezervatą, jis tapo pirmuoju miškų rezervatu Lietuvoje, ir antru pagal dydį rezervatinių miškų plotu po miškų, esančių Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje

Kodėl genetiniai draustiniai nėra tinkami sengirei saugoti?

Genetiniuose draustiniuose periodiškai atliekami plynieji kirtimai, taip pat – specialieji, sanitariniai kirtimai nesudarant galimybės medžiams pasiekti gamtinės brandos ir formuotis natūraliai miško buveinei savo rūšine sudėtimi ir amžiaus struktūra.

Tokios priemonės (medžių kirtimai, negyvos medienos šalinimas ir kt.) visiškai nesuderinamos su teritorijos gamtosauginiais tikslais bei čia sutinkamų saugomų buveinių ir retų rūšių poreikiais. ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. iškėlė tikslą kaip tik didinti griežtai saugomų teritorijų plotą. Tokį siekį savo programoje (150.2 punktas) kelia ir šiuo metu veikianti Vyriausybė.

Mūsų siūlomi sprendimai

Problemos ištakos

Atšauktas sprendimas plėsti rezervatą

Visuomenė visada palaikė Punios šilo išsaugojimą

Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, čia sutinkamos, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių. Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą buvo paruoštas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau 2019 m. liepos 12 d. buvęs aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, jog tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.

Parengti planavimo dokumentai nurodė priešingai. Punios šilo gamtinio rezervato plėtros plane buvo numatyta, jog aplinkinių gyvenviečių gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, uogauti ir grybauti teritorijoje, visuomenės lankymasis labiausiai tam tinkamose teritorijose taip pat galimas. Planas numatė įrengti papildomą infrastruktūrą, netgi pagerinančią sąlygas lankytis šiame unikaliame gamtos kampelyje.

Sunku patikėti, kad šis ministras iš tiesų matė natūralų senovinį mišką, kritiškai svarbų daugybės rūšių išgyvenimui, kaip „išvirtusius, supuvusius medžius, kurių niekas neprižiūri“. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas (o ne „prižiūrimas“ parkas). Per milijonus metų miškai puikiai išgyveno ir klestėjo žmonių neprižiūrimi. Vienintelė „priežiūra“, kuri reikalinga miškui – palikti jį ramybėje (kur ūkinė veikla ar bet kokie kirtimai galėtų vykti tik ypatingais atvejais, skatinant buveinės atkūrimą ir su stipraus mokslinio komiteto pritarimu). Būtent tokia apsauga būtina tam, kad išsaugotume visus ekosistemos komponentus, sveikas augalų ir gyvūnų populiacijas ir maksimalų atsparumą įvairiems išoriniams poveikiams. Bet kokia fragmentacija, netgi jei ji vadinama sumaniu „sanitarinių kirtimų“ vardu, ardo ekologinį tinklą vesdama link kritinio taško, kai visa sistema žlunga. Išvirtę medžiai, pūvantys stuobriai yra esminė tokios ekosistemos dalis. Tokios įvairovės išsaugojimas yra ypač svarbus šiuo intensyvios klimato kaitos metu, kai visas genetinis potencialas būtinas, kad rūšys ir ištisa ekosistema turėtų galimybę prisitaikyti.

Laikini ir nepakankami sprendimai

Po kilusio visuomenės pasipiktinimo aplinkos ministras K. Mažeika paskelbė nustatantis papildomas apsaugos priemones šiam vertingam gamtos kompleksui. Skelbta, jog Valstybinių miškų urėdijai pavesta nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų, detaliai išžvalgyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijos miškus, o esant kenkėjų išplitimo rizikai numatyti tik būtinuosius atrankinius sanitarinius miško kirtimus. Taip pat urėdijai pavesta nevykdyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje vidinės miškotvarkos projekte suprojektuotų miško kirtimų, išskyrus jaunuolynų ugdymo kirtimus. Nepaisant to, kirtimai Punios šile toliau vyko. Visuomenininkai apie tai nuolat skelbė žiniasklaidoje.

Spaudos konferencija, kurios metu pristatytas mokslininkų palaikymo laiškas ir kreipimasis į teismą

Visuomenininkai kreipėsi į teismą, surinko 15 000 parašų

Nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija „Baltijos aplinkos forumas“ kartu su teatro režisieriumi Gintaru Varnu stojo ginti Punios šilo, telkti šiam gamtos perlui neabejingus žmones.

Vos per parą jie surinko per 100 pačių įvairiausių visuomeninių sričių atstovų, tarp kurių buvo gamtos, meno, bei kultūros veikėjai, nacionalinių premijų laureatai, Lietuvą pasaulyje garsinantys kūrėjai. Šie kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu gelbėti Punios šilą. Palaikymą Punios šilui išreiškė prezidentas Valdas Adamkus. Taip pat buvo sukurta peticija, reikalaujanti tęsti rezervato plėtros procesą. Ją pasirašė beveik 15 000 žmonių. Palaikymą išreiškė ir iškiliausi Lietuvos mokslininkai.

2019 m. rugpjūtį „Baltijos aplinkos forumas“ teismui apskundė ministro įsakymą, kuriuo buvo sustabdyta Punios šilo rezervato plėtra. Lietuvos teismų praktikoje tokių nevyriausybinių organizacijų inicijuotų bylų, kur ginamas išimtinai viešasis interesas, ypač reta.

Peticijų komisijos abejingumas ir laimėtas teismas

Vyriausybės peticijų komisija priėmusi peticiją (apie įspūdžius iš šio posėdžio galite skaityti čia) nagrinėti, tiesiog nėrė į krūmus ir atidėjo savo sprendimą iki tol, kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta byla. 2020 m. kovo 6 d. teismas nusprendė, kad Punios šilo rezervato plėtros stabdymas neteisėtas. Įsigalėjus nutarčiai, rezervato steigimo procedūra buvo tęsiama.

Rezervatas išplėstas, bet paliktos skylės

Galiausiai, pasikeitus ministrui (K. Mažeiką pakeitė Simonas Gentvilas), 2022 m. gegužės pradžioje Punios šilo rezervatas buvo išplėstas 5 kartus. Vis tik, nepaisant aktyvaus visuomenės pasisakymo už vientiso šilo saugojimą, į rezervatą nepateko beveik 11 % viso Punios šilo teritorijos sudarantys genetiniai medynai. Taigi, rezervate liko beveik 300 ha žiojėjančios skylės, kuriose sveiki medžiai gali būti kertami sėklų surinkimui.

Reikia pastebėti, kad tvirtindama rezervato plėtrą Vyriausybė protokoliniu nutarimu įpareigojo Aplinkos ministeriją dar labiau padidinti Punios šilo apsaugą ir gamtinio rezervato vientisumą, t.y., inicijuoti papildomą planavimo procesą, kurio metu didesnė apsauga būtų įtvirtinta ir į įsteigtą gamtinį rezervatą nepatenkančiose „skylėse“, kur šiuo metu puoselėjami genetiniai medynai. Stebėsime kaip šis Vyriausybės pavedimas bus vykdomas.

Punios šilo problema